Ezechielio 23

₁Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ₂„Žmogau, kartą buvo dvi moterys, vienos motinos dukterys. ₃Jos ištvirkavo Egipte, elgėsi kaip kekšės jau savo jaunystėje. Ten jų krūtinės buvo glamonėjamos, ten jų nekaltos krūtys buvo glostomos. ₄Vyresnioji buvo vardu Ohola, o jos sesuo – vardu Oholiba. Jos priklausė man ir pagimdė sūnų ir dukterų. Ohola yra Samarija, o Oholiba – Jeruzalė.

₅Ohola elgėsi kaip kekšė, nors ir priklausė man; ji gašliai geidė savo meilužių asirų – kariautojų, ₆vilkėjusių mėlynai, valdytojų ir pareigūnų; visi jie buvo šaunūs jauni vyrai, jojantys ant žirgų. ₇Ji atsidavė kaip kekšė jiems, rinktiniams asirams, jiems visiems, ir susiteršė su visais tais, kurių gašliai geidė, su visais jų stabais. ₈Ji nemetė savo kekšystės, kurią buvo pradėjusi su egiptiečiais, kai jie sanguliavo su ja jos jaunystėje, glostė jos nekaltas krūtis ir išliejo ant jos savo gašlią aistrą. ₉Todėl atidaviau ją jos meilužiams į rankas, į rankas asirams, kurių ji gašliai geidė. ₁₀Jie apnuogino jos gėdą, pagrobė jos sūnus ir dukteris, o ją pačią nužudė kalaviju. Dėl ją ištikusios bausmės ji tapo priežodžiu moterims.

₁₁Jos sesuo Oholiba tai matė, tačiau buvo dar gašlesnė ir labiau ištvirkusi negu jos sesuo, ir jos kekšystė viršijo sesers kekšystę. ₁₂Ji gašliai geidė asirų – valdytojų ir pareigūnų, kaip reikiant apsiginklavusių karių, jojančių ant žirgų, visų šaunių jaunų vyrų. ₁₃Mačiau, kokia ji buvo ištvirkusi. Jų abiejų kelias buvo toks pat, ₁₄bet ši dar labiau gausino savo kekšystes. Ji pamatė sienoje išskobtus vyrus, ryškiai raudonai dažytus chaldėjų atvaizdus, ₁₅su juostomis ant juosmens ir pūstais turbanais ant galvų; visi jie atrodė kaip dvariškiai ir vaizdavo babiloniečius, kurių gimtasis kraštas – Chaldėja. ₁₆Vos juos pamačiusi, ji ėmė gašliai jų geisti ir siuntė pas juos į Chaldėją pasiuntinius. ₁₇Babiloniečiai atėjo pas ją į jos meilės guolį ir suteršė ją savo kekšyste. Susiteršusi su jais, ji bjaurėdamasi nusigręžė nuo jų. ₁₈Kai ji puikavosi kekšystėmis, atidengdama savo gėdą, su pasibjaurėjimu nusigręžiau nuo jos, kaip buvau nusigręžęs nuo jos sesers. ₁₉Bet ji dar labiau gausino savo kekšystes, prisimindama jaunystės dienas, kai elgėsi kaip kekšė Egipto žemėje, ₂₀gašliai geisdama tokių meilužių, kurių varpa būtų kaip asilų ir sėklos srūvis kaip eržilų. ₂₁Taip tu ir troškai savo jaunystės palaidumo, kai egiptiečiai glamonėjo tavo krūtinę ir glostė tavo jaunas krūtis.

₂₂Todėl, Oholiba, – taip kalba Viešpats DIEVAS, – sukelsiu prieš tave tavo meilužius, nuo kurių bjaurėdamasi nusigręžei, ir atvesiu juos prieš tave iš visų pusių: ₂₃babiloniečius ir visus chaldėjus, Pekodą, Šoją ir Koją, o drauge su jais visus asirus, šaunius jaunus vyrus, visus valdytojus ir pareigūnus, dvariškius ir kariautojus, visus raitus ant žirgų. ₂₄Jie atžygiuos prieš tave iš šiaurės su kovos ir krovinių vežimais, su aibe tautų, išsirikiuos prieš tave iš visų pusių su priedangomis, skydais ir šalmais; aš pavesiu jiems teisti, ir jie teis tave pagal savo įstatus. ₂₅Nukreipsiu prieš tave savo pyktį, idant jie vykdytų teismą su įniršiu. Jie nupjaus tau nosį ir ausis, o tai, kas liks iš tavęs, žus nuo kalavijo. Jie atims tavo sūnus ir dukteris, o tai, kas liks iš tavęs, bus praryta ugnies. ₂₆Jie nuvilks nuo tavęs drabužius ir atims tavo žaviąsias puošmenas. ₂₇Taip padarysiu galą tavo palaidumui ir kekšystei, kurią atsinešei iš Egipto žemės; daugiau nebekelsi į ją savo akių, nebeatminsi daugiau Egipto. ₂₈Mat, – taip kalba Viešpats DIEVAS, – atiduosiu tave į rankas tiems, kurių nekenti, į nagus tiems, nuo kurių bjaurėdamasi nusigręžei. ₂₉Jie engs tave, kupini neapykantos, atims visa, ką įgijai triūsu, ir paliks tave nuogą ir skurdžią; tavo kekšysčių gėda bus atskleista. Tavo palaidumas ir kekšystės ₃₀tai atnešė tau dėl to, kad elgeisi kaip kekšė su tautomis ir susiteršei jų stabais. ₃₁Savo sesers keliu ėjai, todėl įdėsiu į tavo ranką jos taurę“.

₃₅Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi mane užmiršai, atmetei, kęsk bausmę už savo palaidumą ir kekšystes“.

₃₆VIEŠPATS sako man: „Žmogau, ar neteisi Oholos ir Oholibos? Apkaltink jas bjauriais nusikaltimais! ₃₇Juk jos nusikalto svetimavimu, ir ant jų rankų yra kraujo. Su savo stabais jos nusikalto svetimavimu, paaukodamos jiems kaip maistą net savo vaikus, kuriuos buvo man pagimdžiusios. ₃₈O drauge jos ir man tai padarė: suteršė mano šventyklą ir išniekino mano šabus. ₃₉Papjovusios savo vaikus kaip auką stabams, jos tą pačią dieną eidavo į mano šventyklą, kad ją išniekintų. Štai kaip jos elgėsi mano Namuose!

₄₀Be to, jos šaukėsi vyrų, pakviestų per pasiuntinį, kad ateitų iš labai toli. Ir jie atėjo. Dėl jų nusimaudei, pasidažei akis ir išsipuošei puošmenomis. ₄₁Atsisėdai ant prabangaus guolio su priešais padengtu stalu, ant kurio buvai pasidėjusi mano smilkalų ir mano aliejaus. ₄₂Ten buvo girdėti nerūpestingos minios klegesys, kurį kėlė būrys iš dykumos atsivestų girtų vyrų, dedančių apyrankes moterims ant rankų ir puikias karūnas joms ant galvų.

₄₃Tuomet tariau sau: ‘Ak, ji nusidėvėjusi savo svetimavimu, bet jie ir toliau kekšauja su ja!’ ₄₄Jie atėjo pas ją, kaip vyrai ateina pas kekšę; taip jie atėjo pas Oholą ir Oholibą, tas palaidas moteris. ₄₅Tačiau teisieji vyrai nubaus jas bausme už svetimavimą ir kraujo praliejimą, nes jos yra svetimautojos ir turi kraujo ant savo rankų“.

₄₆Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Sušauk prieš jas bendriją, padaryk jas siaubo ir niokojimo reginiu. Temuša jas bendrija akmenimis, tekapoja kalavijais. Teišžudo jų sūnus ir dukteris, tesudegina jų namus. ₄₇Padarysiu galą palaidumui krašte, kad visos moterys pasimokytų ir nesielgtų palaidai, kaip jos elgėsi. ₄₈Jie nubaus jus už jūsų palaidumą, jūs kęsite bausmę už nuodėmingą stabų garbinimą ir žinosite, kad aš esu Viešpats DIEVAS“.